Nekeliavimo eilės

Nekeliavimo eilės

Tau sako dvidešimt pirmajame plente
Yra daugybė nelankytų vietų
Neatsiplėši nuo savęs net jei bėgte
Net jei tavim konduktoriai tikėtų

Kai nori nebemoki užsienio kalbų
Įtempęs pilvo presą pats paslaptingiausias
Tu pats sau užsienis ir nesvarbu
Ar tavo įžvalgos giliausios

Kai neša kojos pirmos irias rankos
Kurlink eini dugnu išduoda bangos
Kam reikalinga jūra jei gali prapult ant kranto
Ir abejingos žuvys gestų nesupranta

Maršrutai tirpsta pinigai praranda vertę
Vieni jau tiki kai kiti tik atsivertę
Kas juokias pirmas tas bučiuojas atsimerkęs
Kas ilsisi mažai apninka miego erkės

Tu nekeliauji kai diena graži
Lieki kai oras pranašauja slogą
Čia parašyta kad išėjo Lao Zi
Bet neminima kad ir jam keliauti bloga

Kiekvienas sau pasienis paskutinis kartas
Kelionės vidurys ir darbą metęs gidas
Žemėlapio skylė išgriuvę vartai
Ir upė iš kurios dukart išbridęs

Jau lauki trečio laimingiausio karto
Po to septinto paslaptingo
Sužibo kelrodė pradingo
Tu optimistas kad ir kaip apkarto

Stovėti dvidešimt penktajame plente
Prakalbinti šešėlį tarsi pakeleivį
Nesi protingas nėr jėgų vaidinti kvailį
Ar ne Donatai taip bet ne

2003.IX-XI


nuo šito eilėraščio prasidėjo mano neakivaizdinė pažintis su Donatu Petrošium. Jau nebepamenu, kada tai buvo, tikrai dar iki "Iš tvermės D“ pasirodymo. o po to buvo PDR'as, nekeliavimo eilės (gerbiamas poetas, sėdėjęs kažkur už manęs garsiai keikdamasis bandė paaiškinti vairuotojui, kur jam važiuoti) - sakau jums, vaikai, norit pamatyti lietuvių poezijos grandus visai kitoje šviesoje? suokalbio nepakaks. važiuokit į pė-dė-erą, bus čia kažkada ant rudens :)