gyvi priekaištai ir nešo sindromas

jau kelintą kartą, vos tik kur išeinu, gatvėje susitinku savo katedros sekretorę Vidą. nežinau, kaip yra kitur, galbūt yra dar tokių keistų vietų, kur katedra iš tikrųjų priklauso katedros vedėjui. pas mus katedra priklausė Vidai.

sutarėm neblogai. per praktiką ji man rodė nuotraukas, kur ji, jaunutė dar, ir pats ją tada kabinęs viešpats Rolandas. dar prieš Aušrinę Mariją, matyt.

šiandien Vida man yra vienas tų gyvų vaikščiojančių priekaištų. nes iš univero pabėgau likus porai mėnesių iki magistro darbo gynimo.

kodėl? taip, buvau šviežiai pradėjus dirbti ir gyventi atskirai. taip, dalinomės vienu kompu. taip, buvau pervargusi. bet ne todėl. tiesiog vos ne šešis metus užtrukau, kol supratau, kad aš taip nenoriu. man patiko mano studijos. su tam tikrom išlygom. man patiko dėstytojai (vėlgi). nepatikau sau tik pati. kodėl? dėl Nešo sindromo.

nežinau, ar toks iš tikrųjų egzistuoja, tingiu tikrinti. susigalvojau jį patį, pažiūrėjus „beautiful mind“. turbūt tada ir supratau, kad galėčiau plaukt pasroviui, galėčiau aprašinėti, o ne kurti, analizuoti, bet ne galvoti kažką naujo. galėčiau, bet to daryti nebenorėjau. aš žavėjausi tais, apie kuriuos skaičiau mokslinę literatūrą. žavėjausi jų mintimis, įžvalgumu, whatever, nors iš manęs reikalavo kritinio mąstymo, aš žavėjausi jų drąsa kurti, matyti savaip. aš irgi taip norėjau.

supratau, kad nenoriu malti šūdo. nenoriu aprašinėti svetimų dviračių, net jei nesugebu išrasti savojo. turėjau daug teorinių ambicijų ir dar daugiau praktinės savikritikos. so I quit. viskas yra labai paprasta, kai pagalvoji.

pasielgiau kvailai? žinoma. bet didesnių kvailių, prieš savo sąžinę baiginėjančių bakalaurus, magistrantūras, doktorantūras turim tūkstančius. tūkstančius išsilavinusių debiliukų. ir nei vieno Nešo, Baumano, Nobelio, tfuj, net nei vieno Coelho.