apie svajones ir realybę

juokiuosi iš draugės. sako, visą gyvenimą svajojo, kad jos mylimasis susirgtų - tam, kad ji galėtų jų slaugyt, gelbėt ir dar labiau mylėt. kam to reikia? kaip ten kam - tam, kad pasveikęs jis ją visą gyvenimą slaugytų, gelbėtų ir dar labiau mylėtų, sveiką ir susirgusią. nu ir ką. susirgo jis. guli dabar ir zyzia, kaip aikštinga princesė, tai jam arbatos, tai bulvinių blynų, tai paukščių pieno. aš jai sakau, prisikarksėjai :)

aš, pvz, iš esmės esu hipochondriška. dėl tam tikrų vaikystės-paauglystės traumų. keista taip rašyti apie save, bet reikia bent jau su savo blogu būti atvirai. mano vyriškis puikiai šį faktą žino, todėl visos mano ligos jam atrodo juokingos. net kai iš tikrųjų guliu su temperatūra arti 39 ir nelabai ką ir suvokiu.

bet ne apie tai aš - iš tikrųjų, apie kvailų svajonių susidūrimus su dar kvailesne realybe. aš, pvz, irgi svajojau, kad mano namai kiekvieną savaitgalį kvepės naminiu pyragu. ir kvepėdavo. kol supratau, kad pati tą pyragą ir suvalgau, nes nėr kam. o nafik man reikia tų papildomų pagundų? :) Atmintis dabar man kužda kažkokią citatą iš „Nepakeliamos būties lengvybės“, bet kad tingiu ieškot, tai tiesiog hop hop na na na na na na, weekends are not my happy days. jau geriau pirmadieniai.