apie ištvirkimą

kai buvau maža, visai maža, norėjau būti panaši į salmą hayek. tik jos tada dar nebuvau mačiusi - salmos vaizdinį man atstojo maža, tamsiaplaukė mergaitė, dainavusi kažkuriame koncerte per teliką. žvitriaakė tokia, gausiai gestikuliuojanti, trykštanti energija ir (dieve dieve) seksualumu, grakšti kaip katė. žinojau, kad tokia niekada nebūsiu. kur man ten - šiandien aš metro aštuom, (šiuo metu) varinė blondinė, vis atsimušu į kokius nors daiktus, baldus ir stulpus (mama klausia, kaip aš ruošiuosi vairuot, bet aš nelabai ir ruošiuosi), paniškai bijau aukštakulnių, dviračių aukštais rėmais, atvirų tiltelių ir šiaip visko, kas verčia mane jaustis nestabiliai (agorafobijos atmaina?), ir net aušrinė marija už mane seksualesnė, todėl penktadienio vakarą galiu sau klausyt fado ir tvirtai žinot, kad nieko man neatsitiks. tokioms kaip aš nieko neatsitinka.

nėra ištvirkimo blogesnio nei mąstymas, sako man šiandien Šymborska, ir, dievas mato, ji teisi.